Kiekvieną rytą mane į darba lydėjo
keturi kvapai. Pirmas, apynių kvapas, mane
sutikdavo ant Tauro kalno, jį, nuo pakalnėje esančios senos Tauro
alaus daryklos, atpūsdavo nuo aukštumų, apsupusių Vilnių, gaivus
užmiesčio oras, kuris stengėsi kuo skubiau išvalyti prismirdusius
ir per naktį dar nespėjusius išsivalyti miesto plaučius. Čia
dažniausiai mane pasitikdavo ir miestą apžiūrinti saulė.
Toliau eidavau,
palei Spalio rajono komunistų partijos komitetą, kur dabar
įsikūrusi Vokietijos ambasada, palei kažkada buvusią Vilniaus
universiteto observatoriją, paverstą kažkokiu partinės valdžios
viešbučiu ar dar kažkuo, atitvertu aukšta tvora. Tuo pačiu
keliu eidavau kas rytą penkis metus į universiteto Gamtos
fakultetą, kurį jau baigiau prieš pusmetį.
Šiandien ėjau
toliau – gėlių turgelio link, kur mane sutiko kepamos duonos
kvapas, kurį gamino dvi, abipus gatvės esančios duonos kepyklos.
Čia manęs ir kitų darbuotojų pasiimti atvyko autobusas, kuris
mus, kaip visada, mane vežė į mano pirmą ir paskutinę
darbovietę.
Po gero pusvalandžio
kelio, jau Aukštuose paneriuose, per atvirą autobuso langelį mane
pasitiko trečias mano sąvarankiško gyvenimo kvapas–skalbimo
miltelių kvapas. Tą kvapą skleidė Buitinės chemijos gamykla, bet
neilgai, nes už pusės kilometro pasklido bjaurus, neplautų kojinių
tvaikas.
Pasirodo, mes
privažiavome. Taip kvepėjo mano darbovietė – sąjunginei
žinybai – Glavmikrobiopromui priklausanti, beveik prieš
dešimtmetį parancūsų pastatyta, Eksperimentinė fermentinių
preparatų gamykla ir jos administraciniame korpuse įkurtas
Sąjunginis taikomosiuos enzimologijos institutas.
Aš labai gerai
mokiausi ir galėjau pasirinkti specializaciją. Net neabejodama
ryžausi tapti mikrobiologe. Nuoširdžiai tikėjau, kad būtent
mikrobiologija atvers žmonijai plačiausias perspektyvas, o aš,
kaip jauna mokslininkė čia atrasiu didžiausias galimybes
realizuoti savo jaunatvišką energiją. Įsivaisdavau save
mokslininke, atversiančia žmonijos raidoje naujus horizontus,
išgarsinčia savo mažytę Lietuvą toli pasaulyje. Aš juk laisva,
emansipuota tarybinė moteris, kuriai atvertos visos mokslo ir
karjeros durys.
Savo pirmąją
darbo dieną naujoje darbovietėje įsivaizdavau kitaip negu viskas
vyko. Gal kas sukeitė scenarijų, kurį aš buvau sukūrusi,
paslapčia jį perrašė, privėlė klaidų? Jame viskas turėjo
vykti daug iškilmingiau, bent, buvo parašyta, kad mane sutiks
naujas kolektyvas džiaugsmingai, jei ne su gėlėmis, tai bent
nuoširdžiomis kolegų šypsenomis.
Pagal naują, man
kažkieno pakištą scenarijų, pirmas žmogus su kuriuo teko
bendrauti buvo nesimpatingas pagyvenęs subjektas ilga, knyslia
nosimi - kadrų skyriaus viešininkas.
Po to, kai aš
užpildžiau įvairias „formas“ ir pasirašiau keliose vietose.
Knysli nosis paskambino telefonu ir po penkių minučių manęs
pasiimti atėjo neaukštas, man vons ne ligi peties, viduramžis
vyriškis. Prisistatė, kad yra laboratorijos vedėjas ir nusivedė
aprodyti mano darbo vietos.
Aš žinojau, kad
visa mano mylima mikrobiologija turi tą neplautų kojinių kvapą,
tiksliau kojinės, jeigu jas neplauti tampa puikia dirva veistis mano
objektui - mikroorganizmas ir persigeria jų metabolitų kvapais. Šis
kvapas turėjo tapti pagrindiniu mano gyvenimo kvapu.
Laboratorija, į
kurią buvau atvesta ir kurioje aš turėjau dirbti, buvo didelis
kambarys, daugiau nei penkiasdešimties kvadratinių metrų ploto,
pristatytas kolbų, skardinių penalų su steriliomis Petri
lėkštelėmis ir pipetėmis, ant stalo stovėjo refraktometras,
spektrofotometras. Šioje laboratorijoje buvo ir trys įrengimai,
nauji įrengimai, kurių Vilniaus universitete tuomet dar nebuvo.
Laboratorijos kampe, už stiklinio atitvaro buvo įrengtos vietos
nedideliems, dešimties litrų talpos fermentatoriams, su visais jų
aeracijos, matavimos ir reguliavimo prietaisais. Iš naujovių dar
buvo amerikoniška „Beckman“ centrifūga ir didelis„laminarinis“
boksas, kuriame vyko visi sterilūs darbai.
Tuo metu tai buvo
naujiena, nupirkta už valiutą. Aš nuoširdžiai džiaugiausi, kad
man teks dirbti su tuo metu pažangiausia ir geriausia aparatūra
pasaulyje ir tikėjau, kad būdama stropi ir pareiginga darbuotoja,
su aukso medaliu baigusi Universitetą, atnešiu visuomenei didelės
naudos.
Tas nedidelis, mane
pasitikęs vaikinas, stengėsi man padėti, visi kiti į mane
žiūrėjo visai ne taip, kaip buvo numatyta mano scenarijuje.
Santykių ir simpatijų aiškinimui laiko nebuvo. Perskaičiau darbo
instrukcijas, terpių ruošimo reglamentus, kelis straipsnius ir
pradėjau dirbti.
Kiekvieną dieną
eidavau atsiskaityti už nuveiktus darbus pas skyriaus viršininką,
kuriam buvo pavaldi ne tik mūsų, bet dar trys laboratorijos. Visi
jį vadino „šefu“. Negaliu pasakyti, kad „šefas“ buvo geras
ar blogas. Jis buvo pirmasis mano „šefas“. Neturėjau su kuo jo
lyginti. Jis sėdėjo ketvirtame aukšte ir turėjo visą sistemą
virvelių, prie kurių buvo pririšti visi jo skyriaus darbuotojai.
Tos virvelės, išraizgytos po visus instituto aukštus, buvo labai
tvirtai surištos ir kiekvienas mažas žmogeliukas baltu chalatu,
vos timptelėjus ta virvele, imdavo kratyti kojomis ir rankomis,
lakstyti po laboratoriją su pipete, kolba ar chromatografijos
kolonėle rankose ir kumšteliu muštis į krūtinę aimanuodamas:
„aš kaltas, kaltas, labai kaltas“. Mažai kas iš mano kolegų
matė tas virveles ir girdėjo tą mažyčių mažyčių žmogeliukų
išgasčio riksmą. O gal nenorėjo girdėti, gal bijojo, gal buvo
užhipnotizuoti to valingo diktatoriaus, vietinės reikšmės
hitlerio, mokėjusio aplinkinius užhipnotizuoti, palaužti
silpensniųjų valią?
Tam, kad „šefui“,
tam marionečių teatro vadovui, geriau sektųsi tampyti mus už
virvelių buvo sugalvotas burtažodis: „tu nesusidoroji su darbu“.
Mano pirmą darbo dieną subjektas ilga ir knyslia nosimis mane
tikino, kad darbo diena trunka nuo aštuonių iki penkių, tai yra
kuomet „darbinis“ autobusas atveždavo mus į tą dviejų kvapų
žemę ir iš jos išveždavo.
Klydau, aš
„nesusidorodavau su darbu“ ir į namus tekdavo grįžti žymiai
vėliau, su miesto transportu. Tuomet vėl praeidavau savo keturis
kvapus, tik priešinga kryptimi: neplautų kojinių, skalbimo
miltelių kvapą, kuri lydėdavo mane iki pat maršrutinio autobuso
sustojimo. Tiesa, pamiršau pasakyti, kad tarp tų dviejų kvapų
buvo puskilometris „nustipusio arklio lauko“. Kodėl lauką tarp
kvapų aš pavadinau nustipusio arklio lauku? Aš neturėjau laiko
žvalgytis per langus, bet kitos lėlytės baltais chalatais, gal
turinčios ne tokius gražius diplomus, gal turinčius įtakingus
tėvelius, vyrus, užtarėjus ar tiesiog suspėjusios prisitaikyti
prie marionečių teatro režimo ir todėl mažiau tampomos už
virvučių, pasakojo, kad tas nelaimingas Kazbiejų (o taip vadinosi
greta prie Vokės upės buvęs kaimas) kaimo arklys, atvestas ganytis
į sanitarinę zoną tarp gamyklų, privalgęs skalbimo miltelių ir
bakterijų išsipūtė, kaip balionas per Spalio revoliucijos šventės
paradą ir padvėsė, nieko nesuprasdamas nei apie higienos svarbą,
nei apie viršytus planus, disertacijas, genetinę inžinieriją,
netgi nenutuokdamas apie biotechnologijas, kurios padės žmoniją
išgydyti nuo visų įmanomų ligų ir ilgiems šimtmečiams aprūpins
maisto produktais. Tas arklys suprantama nežinojo, kad žmonės
prisivalgę transgeninių augimo hormonų visi bus Sabonio dydžio, o
arkliai–dramblio, kad žemėje augs bulvės, sulyg arbūzu,
atsparios ir šalčiui, ir kolorado vabalui, o gal ir žmogui, ne tik
Kazbėjų kaimo arkliui? Man buvo lengviau, mano krūtinę po kelių
darbo savaičių papuošė tik raudonos alerginės dėmės, bet
pilvas neišsipūtė, gal todėl, kad aš nevalgiau žolės, o
fermentus ir žmogaus baltymus gaminančiomis bakterijomis prisotinto
oro pakako tik toms raudonoms dėmėms rastis?
Autobusas, į kurį
įsėdau, tuo tarpu, vinguriavo tai į bazes, tai į Aukštųjų
panerių stotį, kur dešimt minučių stovėjo ir laukė kažko, kad
tik ilgiau, kad tik ilgiau, ir vėl vinguriavo po visus Vilniau
pakrasčių užkabarius, surinkdamas darbininkus, naktibaldas,
girtuoklius.
Išlipdama iš
autobusdo dar pajaučiau silpną kepamos duonos kvapą, o ant Tauro
kalno tokį vėlyvą metą apynių kvapo jau nebuvo. Per dieną tas
kvapas susikoncentruodavo į alų, kuris Tauro kalno papedėje tryško
fontanu esančiame bare, didžiausioje Vilniuje alaus girdykloje, tuo
metu naujoje ir puošnioje. Prie girdyklos durų stovėjo didžiūlė
norinčių atsigerti ir prisigerti eilė. Matyt, labai smagu būti
girtam, kvailam, kaip kiaulė išsivoliojusiam, kad vyrai ir viena
kita moteriškė tenai taip veržiasi? Aš niekada nesu buvusi nei
alaus bare, nei girta, nei išsivoliojusi ir nesupratau girtumo
džiaugsmų. Man buvo dvidešimt keturi, svajojau apie šeimą,
disertaciją, butą, atostogas Palangoje, ilgą laimingą gyvenimą.
Buvau imli, greitai
įsisavindavau visus dėstomus dalykus, buvau stropi, bet jau keli
mėnesiai „niekaip nesusidorojau su darbu“ ir grįždavau namo
vėlai vakare. Na niekis, galvojau, ryt gal bus geresnė diena, gal
pagaliau pavyks...
Valgyti nebenorėjau,
kojos nuo lakstymo, vis tampomos virvutėmis buvo kaip „švininės“
ir eidavau miegoti, kad ryt vėl galėčiau bėgti, kaip voverytė to
man naujo gyvenimo ratu ir siekti, kaip italų asiliukas ant meškerės
pakabintos morkos ir tempti tą žmonijai taip reikalingą
biotechnologijos vežimą.
Greitai užmigdavau,
planuodama savo rytdienos darbą, kad tik augtų, kad neužsikrėstų,
kad būtų gera išeiga, geras aktyvumas....
Po penkių darbo
mėnesių virvelės buvo įtemptos kaip stygos. Man pateikiamos
informacijos apie transgeninę bakteriją nepakako, buvo slepiama jos
konstrukcija.
Lėlytės bijojo
„šefo“, labai bijojo, bet gerdamos kavą ir baikščiai
besidairydamos į duris, spėliodavo apie mano kultivuojamos
bakterijos kilmę, kai ką papasakojo ir mažasis laboratorijos
vadovas. Mano sudarytas nepilnas paveikslas rodė, kad aš dirbau su
nevisai aiškios kilmės, galbūt su vogta, iš Amerikos genetine
konstrukcija, kuri produkavo mažiau baltymo negu buvo tikėtąsi ir
jos genetinė struktūra buvo dar vis šifruojama. Tos nuogirdos buvo
ne viešam eksponavimui, gal tai buvo tik kalbos, aš neturėjau
patikimos informacijos. Mano šiame spektaklyje rolė buvo ne
galvoti, o vykdyti: tampytis, kratytis, bėgioti.
Ką aš dariau ne
taip? O ką aš galėjau daryti kitaip? Po šešių mėnesių darbo
šefo virvelių voratinklis mane pradėjo smaugti. Aš jaunčiau
neteisybę, skriaudą. Kodėl aš turiu atsakyti už tai, kad dirbu
nuo ryto iki nakties be jokių išeiginių, kad man nepateikiama
išsami informacija apie objektą, kad iki manęs niekas šiame
institute ir Lietuvoje niekada fermentatoriuje neaugino mikrobo su
genu, koduojančiu žmogaus baltymą, matyt, kažkokio rūsų
akademiko sūnaus pavogto Amerikoje, ar jam sąmoningai, siekiant
suklaidinti, įbrukto, stažuotės metu?
Eidavau kas rytą į
ketvirtą aukštą pas „šefą“, kaip ant ešefoto. Per langus
koridoriaus gale mačiau žydrą dangų skrendančius paukščius ir
pavydėjau jiems laisvės, gaivaus, kojinėmis nesmirdančio oro.
Prie lango, ketvirtame aukšte, stovėjo būrelis instituto vaikinų
iš kitų skyrių ir ramiai pūtė dūmus. Keista, gal jie neturėjo
pririštų virvelių?
Kodėl aš viena
viskuo kalta? Gal visi kiti labai geri darbuotojai, nors ne visi
universitetą baigę „raudonais diplomais“, tik aš viena bloga,
tik aš viena už viską ir visus kalta? Gal visi geri, o aš visame
skyriuje ištiesų tokia nevykėlė, kad nesugebu išauginti tos
nelemtos bakterijos taip, kad gauti gerą baltymo išeigą?
Nebuvo su kuo
pasitarti, virvelės laikė visus apvijusios ir neleido prasižioti.
Tėvai matė mano
kančias, bet irgi niekuo negalėjo padėti. Jiems buvo neramu, kad
aš neturiu jokio asmeninio gyvenimo, kad vėlai vakare grįžtu iš
darbo, kad mane gali užpulti einančią patamsy, kažkur miesto
pakrašty, prie miško, į autobuso stotelę. Jie nieko nesuprato
apie mano darbus, o jiems išaiškinti būtų perdaug sunku.
Nuo visų mane kas
rytą lydėjusių kvapų vertė vemti. Net kažkada malonus apynių
kvapas mane smaugė, kaip apsiseilėjęs ir apsimyžęs girtuoklis.
Naktimis ėmė kankinti nemiga, o užmigus košmarai: iškreiptas
šefo veidas ir nuolatos kartojami žodžiai: „tu nesusidoroji su
darbu, tu nesusidoroji su darbu, tu nesusidoroji su darbu“. Buvo
apsilankiusi ir kažkokia moteris tamsiais plaukais, išdžiūvusiu
veidu ir ilgu baltu chalatu. Paklausė, ar aš nesiruošiu pas ją
išvykti? Gal tai buvo gretimos laboratorijos vadovė? Paklausė,
kada gali ateiti mane pasitikti, žadėjo pakonsultuoti mano
bakterijos kultivavimo klausimais, tarytum žadėjo padėti išspręsti
visas mane slėgusias problemas. Po kelių dienų aš dar kartą
susapnavau tą nepažįstamą moterį...
Mano kojos
prisipildydavo švinu jau ne tik vakare, bet tas švinas jose jau
likdavo iki pat ryto ir man tekdavo tomis švininėmis kojomis eiti į
darbą.
Tą rytą aš kaip
visada savo švininėmis kojomis lipau ant kilimo pas šefą į
ketvirtą aukštą. Jei aš nieko nesugebu, ar man verta kentėti tas
kasdienes patyčias? Ką man gero davė mokslas, įtemptos studijos,
„raudonas diplomas“. Pusę metų vien patyčias, aniekinimus,ir
tą jau nebepakeliama neplautų kojinių smarvė – visa tai atlygis
už mano vergišką darbą, titaniškas pastangas?
Tą rytą man vėl
„pastatė klizmą“. Aš tylėjau, nieko nebesakiau, nesiteisinau,
man jau buvo vistiek. Išėjau į koridorių, jo gale, ten kur
būriuodavosi rūkoriai, stovėjo mano matyta tamsiaplaukė moteris
ilgu chalatu. Gal man geriau pereiti dirbti į jos laboratoriją? Gal
ten aš būsiu vertinama ir manęs nebetampys už virvelių? Ji
pamojo man ranka, jos rankos ištįso per visą koridorių, apglėbė
manė ir mes abi apsikabinusios rankomis išėjome per atidarytą
ketvirto aukšto langą.
O kuo kvepia mirtis?
Pagalvojau skriedama žemyn? Keista, apačioje, po savim, pamačiau
ant cementinių laiptų gulintį savo kūną, iš galvos tekantį
kraują ir...man buvo taip lengva, neapsakomai gera, nutrūko visos
mane smaugusios virvelės ir aš nebejaučiau jokio kvapo.
